Nuošalūs kaimeliai miesto žmonėms yra puiki vieta pabėgti savaitgaliais į gamtą bei praleisti atostogų dienas, tačiau ten neretai tenka spręsti visai ne miestietiškas problemas. Širvintų rajone kaimą turinti Vytenė GRYNAS.lt pasakojo susiduriant su geriamojo vandens stoka ir mąstanti, ką įsirengti būtų geriau – gręžinį ar šulinį. Ne paslaptis, kad gręžinys - daug brangesnis įrengimas, tačiau kalbinti geologai GRYNAS.lt žurnalistams atskleidė, kuriose Lietuvos vietose vanduo būtų pasiekiamas lengviau ir pigiau, o kuriose reikėtų gręžti net iki 200 metrų gilyn.
„Aš savo pačios kaime Širvintų rajone turiu tokią bėdą - nėra geriamo vandens. Niekada jo kaip ir nebuvo. Močiutė, dar kai gyveno (iki 1986 m.), turėjo dvi kūdras - vienos vandenį naudojo kaip geriamą, kitos - buičiai ir gyvuliams. Šulinių kasimas pas jokius kaimynus nepasiteisino, nes vandenys labai paviršiuje, o tinkami gerti - labai giliai, tad vis užsiteršdavo tie šuliniai“, - pasakojo Vytenė.
Anot jos, šiuo metu kuriami planai atgaivinti šį kaimelį, pasistatyti naują trobelę, tačiau be vandens gyventi bus sudėtinga, taigi, reikia ieškoti alternatyvų.
„Šulinį kasti bijome, o gręžinį daryti žiauriai brangu - pagal specialius tų apylinkių žemėlapius mums paskaičiavo, kad vanduo yra giliai - gręžinys gali kainuoti 30 tūkst. Lt. Mūsų kaimas rėžinis, bet gyvenamos tik dvi sodybos, o į saviškę tik atvykstame pavasaroti. Kaimynai neturi finansinių galimybių prisidėti prie gręžinio pasidarymo. Mums vieniems irgi per brangu“, - dėstė pašnekovė.
Seimo narys Kęstutis Masiulis pripažino taip pat ilgai laužęs galvą, kokiu būdu gauti geriamąjį vandenį, kai statėsi būstą. Prieš 15 metų įsigytame sklype Balsiuose nebuvo galimybių prisijungti prie miesto tinklų, todėl pasikalbėjęs su kaimynais K. Masiulis nutarė daryti gręžinį.
„Sklype nebuvo jokio šulinio, jokio vandens – todėl dariausi gręžinį. Jis man išėjo labai brangus (berods 21 tūkst. Lt), o dabar kai jau miestas įvedė ir nuotekas ir vandenį, mielai prie to prisijungėme. Tada nebuvo kitos išeities – žinojau, kad gręžinio investicija niekados neatsipirks. Tuo metu nelabai buvo gerų kompanijų, Lietuvoje praktiškai buvo tik dvi patikimos, kurios galėjo tokius gręžinius daryti“, - pasakojo pašnekovas.
Sklype, kuriame politikas gyvena, geriamasis vanduo buvo labai giliuose sluoksniuose, todėl gręžinį teko daryti 78 m gylio. Vis dėlto iš gręžinio bėgantis vanduo pasirodė esantis labai geležingas, todėl teko investuoti dar apie 3-4 tūkst. į vandens nugeležinimo įrangą. Papildomai kainavo ir įrenginio eksploatacija, taigi  bendros išlaidos gręžiniui pasiekė apie 30 tūkst. litų.
„Išvadą, kurią pasidariau sau, buvo tokia – absoliučiai neapsimoka daryti nuosavo gręžinio, ypač, jeigu vanduo yra geležingas. Didelis gėris yra miesto teikiamas vanduo“, - teigė K. Masiulis. Šiuo metu politiko turimo gręžinio vanduo naudojamas nebent vejos, daržų laistymui, tačiau pirminės funkcijos nebeatlieka.