Pasirengę aukoti laisvę, nėra verti nei laisvės, nei saugumo

  Pokalbis su LR Seimo nariu Povilu Urbšiu.  
   Tradiciškai pokalbį pradėkime nuo mūsų miesto aktualijų. Panevėžio miesto savivaldybė pranešė, jog pasirašė sutartį su rangovais dėl V. Alanto gatvės statybų.   
 Nereikia spėti iš trijų kartų, kas laimėjo konkursą. Miesto valdžia, Vitalijaus Satkevičiaus ir Kristinos Vareikienės asmenyse, liko ištikimi AB „Panevėžio statybos tresto“ dukterinės įmonės AB „Panevėžio keliai“ gerbėjai. Panašu, kad ši pusiau lupta, pusiau skusta gatvė ir toliau siurbs miestelėnų pinigus, nes nebus užbaigta. Neaišku, kas dabar atsakys už atliktų darbų kokybę, nes pagal ankstesnę taikos sutartį „Panevėžio keliai“ atsisakė tokios  atsakomybės. Miesto vadovai padarė viską, jog šis gardus kąsnelis liktų „Panevėžio keliams“. 
 Kitas gardus kąsnelis, kuris bemaž prieš aštuonerius metus atiduotas AB „Panevėžio statybos trestui“ ir UAB „Baltijos investicijų grupei“ (BIG), yra apleistas ir daro gėdą miestui – Panevėžio autobusų stotis. Prieš metus pilietinis judėjimas  Kartu  kėlė klausimus miesto valdžiai, kada gi bus pradėtas tvarkyti miesto centras ir išspręsta autobusų stoties problema. Girdėjome pažadus, kad bus peržiūrėti įsipareigojimai „Panevėžio statybos trestui“ ir BIG‘ui (t. y. stambiesiems akcininkams Gvidui Drobužui ir Algimantui Kazlaučiūnui), prisiimti dar miestui vadovaujant merui Vitui Matuzui. Dabartinis miesto meras V. Satkevičius bando atsikratyti savo priklausomybės nuo V. Matuzo, tačiau niekaip nesugeba išsivaduoti nuo įsipareigojimų, atsiradusių prieš aštuonerius metus. 
 Praėjusių metų spalio mėnesį miesto taryba patvirtino Panevėžio miesto plėtros 2014-2020 metų strateginį planą. Pagal jį numatyta iškelti Panevėžio autobusų stotį iš miesto centro (Savanorių aikštės) į Basanavičiaus gatvę arba atlikti Panevėžio autobusų stoties teritorijos konversiją, pritaikant ją verslo skatinimui, komercinei ir bendruomenių veiklai. Šiais metais miesto taryba numatė, panaudojant Europos Sąjungos fondų lėšas, įgyvendinti 13 projektų probleminių vietų sutvarkymui Panevėžyje. Vienas iš šių projektų – autobusų stoties teritorijos ir jos prieigų tvarkymas, kuriame numatyta rekonstruoti pagrindinį pastatą ir autobusų išvykimo aikšteles, įrengti dengtus peronus keleiviams ir kt. Taigi, remiantis šiuo planu, autobusų stotis nebus iškeliama, ji bus rekonstruojama, nors tebegalioja prieš aštuonerius metus priimtas sprendimas ją iškeldinti. Neteko girdėti, jog Panevėžio miesto taryba būtų panaikinusi įsipareigojimus G.Drobužui ir A.Kazlaučiūnui dėl autobusų stoties iškeldinimo, mainais atiduodant autobusų stoties teritoriją miesto centre jų privačioms reikmėms. 
   Dar viena savivaldybės neišsprendžiama problema, temdanti ir gražią Panevėžio specialiojo ugdymo centro šventę – 20 metų jubiliejų: ką daryti su jaunuoliais, kurie po 21-rių metų nebeatitinka reikalavimų ir toliau nebegali lankyti Panevėžio specialiojo ugdymo centro, įsikūrusio Algirdo gatvėje?    
 Tai labai jautri problema, kadangi nežinia, kur dėtis suėjus 21 metams jaunuoliams su visiška negalia, psichikos sveikatos sutrikimais. Jaunuolių dienos centras Kranto gatvėje negali patenkinti visų norinčiųjų poreikių. Šis klausimas jau buvo keltas prieš metus. Jį išprovokavo miesto vadovai, norėję Nakvynės namus perkelti į Algirdo gatvę ir tokiu būdu panaikinti Panevėžio specialiojo ugdymo centrą. Tėveliai, kurie susiduria  su šia problema, ne kartą kreipėsi į miesto valdžią ir siūlė sprendimo būdus. Susikirto Kranto gatvės jaunuolių dienos centro ir Algirdo gatvės Panevėžio specialiojo ugdymo centro, kuriam vadovauja konservatorius – mero bendrapartietis Petras Leikauskas, interesai. Problema tokiu būdu buvo politizuota. Negana to, tėvai sulaukė  signalų, kad jų vaikai gali atsirasti Socialinių paslaugų centre Teatro gatvėje, kur įsikurs ir Nakvynės namai. Ką tai reiškia? Vadinasi, į Socialinių paslaugų centrą, kuriame gyvens benamiai, socialinės rizikos šeimų vaikai, norima perkelti ir jaunuolius su visiška psichikos negalia. Tuo tarpu Algirdo gatvėje yra paruošti specialistai, patalpos, reikėtų tikrai nedaug miesto biudžeto lėšų, kad jaunuoliai galėtų likti jiems pažįstamoje aplinkoje. Teatro gatvėje esančiame centre pasiteiravus, koks bus tų jaunuolių likimas, atsakyta, jog taryba nusprendė teikti paslaugą suaugusiems žmonėms su negalia, sulaukusiems 41 metų amžiaus. Neįgalius jaunus žmones nuo 21 iki 41 metų amžiaus žadama priglausti, jeigu liks vietos. Šiai dienai miestas netgi nežino jaunuolių su psichine negalia tikslaus skaičiaus. Kaipgi tada galima prognozuoti vietas įstaigoje ateityje? Manyčiau, jog  tai mažų mažiausiai yra nekompetencija ir nenoras įsiklausyti į žmonių poreikius. Kartais mane kaltina, kad aš vis kritiškai kalbu apie miesto valdžią, kritikuoju ir nieko nesiūlau. Aš siūlau vieną dalyką: įsiklausyti į žmones ir sprendimus priiminėti žmonėms, o ne sau. 
   Dažnai žeriate kritiką, bet ar mieste įžvelgiate ir ką nors gero, ar pastebite ir gerąsias iniciatyvas?   
 Aš be galo džiaugiuosi panevėžiečių noru savo miestą puoselėti ir neleisti jam įpulti į sąstingio liūną. Vienas labai gražus pavyzdys – kasmet „Vilties“ mokyklos mokytojų, tėvelių ir Ričardo, Ritos Bakanauskų,  „Pynimėlio“ vadovų, organizuojamas tarptautinis vaikų tautinių  šokių ir dainų festivalis „Mes nupinsim šokių pynę“. Šiame respublikinio lygio renginyje metai iš metų dalyvauja kolektyvai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Moldavijos, Ukrainos, Gruzijos, kitų šalių. Jei ne mokytojų entuziazmas, tėvų pasiaukojimas, jo tikrai nebūtų. Žmonių savanoriškos iniciatyvos dėka Panevėžyje dar vyksta tai, kuo galime didžiuotis ir dėl ko mes vadinamės Lietuvos kultūros sostine. 
   Pirmadienį buvo baigti skaičiuoti LR prezidento ir Europos Parlamento rinkimų rezultatai, kurie pateikė keletą akibrokštų. Europos Parlamento rinkimuose laimėjo žmonės, kurie yra visiški naujokai politikos pasaulyje. Rinkimų laimėtoja skelbiama Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionių demokratų partija, sulaukusi daugiausia gyventojų palaikymo. Kaip šiuos rinkimų rezultatus vertinate Jūs?   
 Kiekviena partija bando pateikti rezultatus kaip savo laimėjimą, bet prisiminus 2009 metų rezultatus, turėtume konstatuoti, kad didžiosios konservatorių ir socialdemokratų partijos prarado rinkėjų balsus. 2009 metais po rinkimų į Europos Parlamentą TS-LKD įgijo keturis mandatus, socialdemokratai – tris, o per šiuos rinkimus – tiek vieni, tiek kiti – tik po du. Turime konstatuoti, kad nesėkmingiausi rinkimai į Europos Parlamentą yra  didžiosioms partijoms, kurios atsakingos už mūsų valstybės politiką. 
 Liberalai 2009 metais turėjo tik vieną mandatą. Dabar turi du ir labai džiaugiasi, kad jų rėmėjų skaičius išaugo. Tik lieka neaišku, ar balsų skaičius išaugo dėl liberalių vertybių išpopuliarėjimo, ar dėl A.Guogos – pokerio lošėjo pažado atsilyginti. 
 Partija „Tvarka ir teisingumas“, nors išlaikė savo dviejų mandatų skaičių, taipogi pateikė staigmenų – Petro Gražulio perkėlimas iš devintos vietos į trečią vietą atspindi tam tikras šios partijos elektorato nuostatas. Jeigu Valentinas Mazuronis sutiktų likti Aplinkos ministru, be abejo, P.Gražulis patektų į Europos Parlamentą. Ar P.Gražulis atspindi mūsų politinės kultūros lygį? Manau, žmonių pasirinkimas tai patvirtina. 
 Viktoras Uspaskichas eilinį kartą išvengs baudžiamosios atsakomybės, nes jam, įgijus Europos parlamentaro mandatą, suteikiama teisinė neliečiamybė. Vėl bus nepasitenkinimo: kodėl vilkinami teismai? Kaip nebus vilkinami, jei kai kurie žmonės yra suinteresuoti padėti politikams likti nebaudžiamiems? 
 Galime ir pasidžiaugti: žmonių aktyvumas tikrai pakilo. Jeigu 2009 metais Europos Parlamento rinkimuose dalyvavo kiek daugiau nei 0,5 mln. rinkėjų, tai šiais metais  dalyvavo 1,2 mln. Manyčiau, toks aktyvumas suteikia vilčių, kad tam tikri pokyčiai visuomenėje gali prasidėti, bet kartu partijos turi susimąstyti, kaip kelti pilietinį žmonių sąmoningumą. Kitaip ateis laikas, kai į Europos Parlamentą bus renkami tik kortų lošėjai ir teisiami asmenys. 
   Ko gero, didžiausia pergale praėjusiuose rinkimuose ir galima pavadinti piliečių aktyvumą. Pasibaigė dar vieni – LR Prezidento rinkimai. Ar ne per skambiai antrajai kadencijai išrinkta Dalia Grybauskaitė savo laimėjimą vadina istorine pergale?    
 Vertinant, kaip tai buvo pateikta, galima sutikti. Prieš tai akcentavau, kad šiais metais rinkėjų aktyvumas buvo daug didesnis, negu praėjusiais. Tai turėjo atsiliepti ir renkant prezidentą. Prieš penkis metus už Dalią Grybauskaitę balsavo 950 tūkst. rinkėjų, šiais metais balsavo 700 tūkst. D. Grybauskaitė prarado 250 tūkst. balsų. Girdėdamas prezidentės pareiškimus stebiuosi, jog už ją nebalsavo tie, kurie yra nesąžiningi ir nori apvaginėti valstybę. Už D.Grybauskaitę balsavo žmonės, kurie tiki ja ir nori permainų, tačiau ir nebalsavusieji taip pat nori sąžiningų permainų valstybėje. Ar jie turėjo pagrindą nusivilti savo kandidate? Aš manau – taip. Galiu pacituoti, ką ji kalbėjo išrinkta prezidente prieš penkis metus, 2009 metų gegužės 17 d., kai komentavo prezidento rinkimų rezultatus: „Tokios politikos, kokia buvo vakar, žmonės nebenori. Vakarykščių politikų – taip pat. Jau ne pirmą kartą Lietuvos žmonės priima tokį sprendimą, tačiau politikai kažkodėl nenori to girdėti. Jei politikai ir toliau manys, kad gali konfrontuoti, dalytis postus, veržtis prie lovio, jei ir toliau jie politikoje matys tik intrigas ir pinigus, nesvarbu, kaip vadinasi jų partija, – žmonės tokius politikus visai nušluos. Mums visiems reikia suprasti, kad Lietuvoje tokios politikos neturėtų būti“. Galiu  pasirašyti po kiekvienu jos tada ištartu žodžiu, bet kyla klausimai, ar kas nors pasikeitė per tuos penkis metus, ar žmonės nesijaučia niekinami? Jeigu kalbama apie istorinę pergalę, vis dėlto norėtųsi, kad prezidentė įvertintų šios dienos situaciją, kurią labai tiksliai įvardijo prieš penkis metus. Žmonės suteikė prezidentei papildomą penkerių metų kadenciją tam, kad situaciją mūsų valstybėje pradėtų keisti iš esmės, sutelkdama, o ne skaldydama Lietuvą. 
   Vis tik norisi iš Jūsų išgirsti bent šiek tiek vilties, kad nuo šiandien gyvensime geriau.   
 Viltis visada turi likti mumyse. Žmonių aktyvumas suteikia vilties, jie imasi atsakomybės už savo valstybės likimą. Kol valstybėje nesustiprės žmonių atstovavimas, dalyvavimas priimant juos liečiančius sprendimus,  tol niekas nesikeis. Pasikeitimai galimi tik per pilietinio aktyvumo skatinimą. Turime aiškiai suprasti, kad Konstitucijos šaltinis yra pilietiška Tauta. Deja, daugeliu atvejų, kaip sovietiniais laikais, renkamės saugumą, o ne laisvę. Belieka pacituoti profesoriaus Gintaro Aleknonio primintą Jungtinių Amerikos Valstijų įkūrėjo Bendžamino Franklino mintį:  „Tie, kurie mainais už saugumą yra pasirengę aukoti laisvę, nėra verti nei laisvės, nei saugumo“. 
   
 Kalbėjosi Viktorija Polzunovaitė 
   
  Related Posts:    Loreta Graužinienė: „Demokratinėje visuomenėje spaudos    Arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui bus įteikta Laisvės…    Žiniasklaidos laisvė turi būti užtikrinta    Vasario 16-ąją per LNK –  „Švęskime Laisvę!“    Prezidentė su moksleiviais uždegė žvakutes Laisvės…     The post  Pasirengę aukoti laisvę, nėra verti nei laisvės, nei saugumo  appeared first on  AINA .