Ekstremaliausias išlikimo „šou“ – gyvenimas

  Biržai su pagarba mini tragiškai žuvusį lakūną, pirmąjį mūsų miesto aviacijos sporto klubo viršininką Vilių Juodgudį. Tačiau šiandien pasakojimas ne apie lakūną, o jo moterį. Dideliais vargais ir mažais džiaugsmais grįstas Danutės Juodgudienės gyvenimo kelias. Per ilgą, kelis praeities dešimtmečius užgriebiantį mūsų pokalbį moteris ne kartą narina galvą žemyn, droviai slėpdama prisiminimų kartėlio ašaras – buvę nežmoniškai sunku.  
 Gimė Danutė 1933 m. gegužės 8 d., Maugarų kaime, Kupiškio rajone, ūkininkų Antaninos ir Ambraziejaus Paštukų šeimoje. Vieni praeities įvykiai iš moters atminties šiandien išnyra punktyriškai, su pertrūkiais, kiti sodriaspalviai, tarsi tik vakar nutikę. Karo vaizdiniai vangūs – buvusi dar vaikas. Ryškiau sąmonėn įsikirto neramus pokaris. Vėliau – septyneri tremties metai. Danutę su mama ir broliu išvežė 1951-aisiais. Tėtį su vyresniuoju sūnumi – metais anksčiau. 
 Mat vyrai nepaklausę geraširdžio žmogaus įspėjimo ir iš savų namų kojos nekėlę. Moterys su jaunesniuoju Paštukų sūnumi pasislėpė, užtat liko Lietuvoje. Tik menkas iš to buvo džiaugsmas: į apiplėštus namus grįžti negalėjo, o įbaiminti žmonės priglausti bauginosi. Šitaip miškais, laukais ir pakiemiais klajodami pabėgėliai visiškai nuskurdo, suvargo. Jau ėmę manyti, kad Sibire gal nėra taip baisu, kaip okupuotoje Lietuvoje. Kad išgyventų, pasiprašė priimami į kolūkį. Priėmė, kolūkyje išdirbo apie metus. Tačiau lemtinga tremties naktis vis tiek išbrėško. 
 Kelionės pradžioje ir prasidėjo tremiamųjų pažeminimas. Sausakimšo vagono grindyse nelaimėliai patys prasikirto skylę išvietei. Reikalui prispyrus, vieni kitus ratu užstodavo. Pasak moters, nuo bado gynėsi tuo, ką geri kaimynai spėjo įmesti. Iš namų neleido pasiimti nieko. O ir nebuvo ko. Vandens gaudavo atsinešti tik traukiniui sustojus. Netruko apnikti parazitai. 
 Pasiekus Omską, tremtiniai buvo išvaryti dirbti. Danutei su likimo drauge liepta prikrauti vagoną rąstigalių. Vos nuo žemės įstengusios juos atplėšti merginos raudojusios ir giedojusios – niekas negelbėję. Sutino pečiai, skausmas vėrė visą kūną, bet darbą privalėjo padaryti. Jas prižiūrėjęs vokietis ramino: „Priprasit.“ 
 Daugiau nei savaitę trukusi kelionė baigėsi Tomske. Danutės šeima suspiesta ankštame barako kambarėlyje sykiu su dar keturiomis šeimynomis. Gulėti gavo ant grindų, apsikloti beveik nebuvo kuo. Įmigti bijoję, nes aplinkui zujo tuntai alkanų žiurkių. 
 Aukštaūgė, nuo mažens tvirtoko sudėjimo aštuoniolikmetė pateko į rusų brigadą, kuri iš upės traukė atplukdytus rąstus ir krovė juos į rietuves krante. Šioje draugėje mergina buvusi vienintelė lietuvė, o rusiškai nemokėjusi. Išsyk Danutei rodęsi, kad tie žmonės nuolat iš jos šaiposi. Tačiau netrukus patyrusi likimo brolių rusų geraširdystę. Darbšti, draugiška brigada ir uždirbdavusi kiek daugiau nei kitos. 
 Į baraką tremtiniai parkiūtindavo išsekę, permirkę, alkani. Grįždami turėdavo parsitįsti malkų krosniai pasikūrenti, kad naktį nesušaltų ir kad bent apšiltų šlapi, nuo šalčio į kaulą sustirę drabužiai. „Iš nuovargio valgyti nebesinorėdavo. Būdavo, atsiguli, nusiraudi, o po valandos kitos ir vėl į darbą. Keliesi, rengiesi šlapiais drabužiais ir eini“, – tremties patirtis mena pašnekovė. 
 Danutės tėvą ir brolį ištrėmė į Kareliną. Anot moters, ten buvę dar baisiau, dar didesnis skurdas. Už labai gerą darbą Danutei pažadėta artimuosius iš Karelino atgabenti į Tomską. Tėvui pakišę pasirašyti sutikimą vykti pas šeimą. Pasirašė. Tik tas dokumentas bylojo, jog į Tomską vyras vykti atsisakąs ir prašąs, kad žmoną su dukra ir sūnumi atvežtų pas jį… 
 „Va ten tai prasidėjo!“ – prisimena moteris. Nė dvidešimties neturinti mergina buvo paskirta genėti šakų. Teko ir medžius kirsti, ir nuverstus genėti. Rankomis, kirviu. Kapodavo taip, kad žiežirbos iš akių lėkdavusios – reikėjo normas vykdyti. Kartu dirbę turkai, žydai, ukrainiečiai sakydavo, kad Danutė jau niekada negimdys. 
 Nuo barako iki kirtimvietės – 12-13 kilometrų. Žiemą pėdindavę iki juosmens užpustytais keliais. Tiesą sakant, kelių nė nebuvo. Eidavę vorele, pakaitomis mindami taką. Tokį kelią per vargus nusiplūkę, šlapi, nepailsėję, nepavalgę imdavosi alinamo darbo. Maistas – arbata, cukrus, duona – viskas sušalę. Dirbti esant – 40°C temperatūrai – privaloma. Ir tik prie spėriai viską stingdančio – 50°C speigo tremtinių nevarydavo į mišką. Būdavo ir naktinės pamainos. Naktinis miško kirtėjo maisto davinys – pašildytas vanduo. 
 Vasarą gi – spiečiai visur lendančių, įkyriai geliančių, iki kraujo ėste ėdančių gyvių. Apsaugos nuo pastarųjų mažai tegelbėjusios, tik dar smarkiau sukaisdavę, o kūnu upeliais žliaugiantis prakaitas dar labiau aitrino žaizdas. Anot p. Danutės, ten nepabuvus, sunku įsivaizduoti tokią galybę įkyrių vabzdžių, tad, pastebi moteris, pastarieji net ir šiandien tampa rimtu išbandymu projekto „Misija Sibiras“ dalyviams. 
 Padėtis pradėjusi taisytis tik po 3-4 metų: į darbą ėmė vežti sunkvežimiu, miško darbininkų mitybos racionas papildytas sriuba. Tačiau po septynerių alinančio darbo metų mergina nebevaliojo kirvio rankose išlaikyti. Mėgino prašyti lengvesnio, tačiau buvo tik sugėdinta. „Buvau kvaila – sąžininga, kruopšti. Užtat padėjau sveikatą“, – atvirauja moteris. Ir prisipažįsta iki šiol nesuvokianti, kaip alkani, išsekę žmonės galėjo šitaip sunkiai dirbti. „Kai mus išvežė, svėriau 89 kg. Buvau stipri, stambi, bet ne kokia išdribėlė. Sušlapdavau, sušaldavau, tačiau niekuomet nesirgau, net temperatūra nepakildavo“, – stebisi pašnekovė. 
 Su būsimu sutuoktiniu Viliumi Juodgudžiu Danutė susipažino Sibire. Ši bičiulystė padėjo ištverti pragarišką laikmetį, suteikė jėgų. Sekmadieniais dirbti nereikėję, tad lietuvaičiai rinkdavęsi draugėn prie barako, lietuviškai dainuodavę (dainą nuo jaunystės pamilusi, o vėliau ir tremtinių chore dainavusi moteris stebisi, kodėl šių dienų jaunimas nebemoka, nebedainuoja autentiškų lietuviškų dainų). Danutė įsitikinusi, kad tremtyje nepalūžti padėjusi iš Lietuvos atsivežta dvasios stiprybė. Tačiau lietuvių susibūrimus komendantas netrukus uždraudė, liepęs visiems eiti į bendrą klubą. Ėjo, nes daugiau nebuvo kur, visa tremtinių gyvenvietė: barakas, kontora, komendantūra, klubas. Aplink – tundra. „Kiekvieną sekmadienį neisi, betgi reikėdavo atsipalaiduoti, kad neišprotėtum. Susirinkdavome tik iš gorios“, – pasakoja moteris. Pasak p. Danutės, tremtyje daug porų susipažino, o vėliau susituokė. 
 Sugrįžti į tėvynę ištremtieji vilties nepuoselėjo, nes buvo priversti pasirašyti dokumentus, kad Sibire praleis 25 metus ar visą gyvenimą. Prošvaisčių atsirado mirus Stalinui. P. Danutė prisimena, kad pranešant šią „liūdną“ žinią, jiems buvo liepta padėti kirvius ir stovėti tarsi sušalusiems. „O taip juokinga buvo“, – prisimena pašnekovė. 
 Stengdamiesi palengvinti ypač vargingą buitį, lietuviai ėmė kastis šulinius, rentėsi nedidelius namukus. Vilius irgi tokį pasistatė. Prižiūrėtojai nekliudė, o miškuose medienos netrūko. Gyvenimas pagerėjo, kai tremtiniams buvo leista gauti siuntinių iš artimųjų Lietuvoje. Sesuo Viliui net motociklą buvo atsiuntusi. 
 Ilga kelionė į Lietuvą neapsiėjo be nuotykių. Danutė sako, grįždama namo baisiai vėmusi. „Užėjau pas geležinkelio stoties felčerį, o jis manęs klausia, ar aš nesilaukiu. Rėkiu: ne, nesąmonė, negali būti. Išėjusi į gatvę nualpau… Iš kur galėjau žinoti?“ – šypsosi p. Danutė. 
 Į Lietuvą pargrįžusi jauna, pirmagimio besilaukianti šeima neturėjo kur prisiglausti. Paštukų namuose, Maugaruose, jau buvo įkurdinti svetimi žmonės. Tad atvažiavę pas Viliaus seserį į Mikalius. Nors Viliaus sugrįžimu sesers šeimyna nepaprastai džiaugėsi, tačiau… irgi laukė pagausėjimo. 
 Visi suprato, kad skardžių dviejų kūdikių balsų namuose vienu metu bus per daug, tad, ilgai nelaukę, Juodgudžiai persikraustė Papilin. O paskui atvažiavę į Biržus. Kol pasistatė nuosavą namą, pakeitė daug nuomojamų būstų. Moteris džiaugiasi, su visais šeimininkais sutarusi puikiai, o su kai kuriais užsimezgė itin šilti, bičiuliški santykiai. 
 P. Danutė prisimena, kad su Viliumi dar Sibire pasvajodavę: grįšią į Lietuvą, pasistatysią gryčią ant upės kranto. „Kokie durni buvom, ar ne? Į Biržus atsikėlėm dėl aerodromo. Gi Vilius su savo sklandymais! Kaip aš nervindavausi! Tuomet dirbau „Tulpėje“- mezgiau tokias raštuotas pirštines, kepures. Vilius važiuodavo skraidyti į Bauskę. Ir aš kartu su juo. Kol važiuodavome, vis megzdavau – vykdžiau normas“, – mena pašnekovė. Iš Bauskės į Biržus buvęs ir pirmasis jos skrydis lengvuoju lėktuvu. Nors p. Danutė save vadina nuožmiu skraidymo priešu, tačiau sykiu prisipažįsta, kad skristi „Vilga“ jai baisiai patikę. Ir tą lemtingą 1980-ųjų rugpjūčio dieną vyro prašiusi „Vilga“ paskraidinti. Tačiau Vilius išėjo nieko neatsakęs. Išėjo visam laikui. „Tie lėktuvai sušiko gyvenimą. Likau viena su vaikais. Petriukas ką tik iš armijos, Raimondui 9-i ėjo – visko reikia, mano uždarbis menkas… Buvo baisiai sunku“, – širdgėlos neslepia moteris. 
 Žinia apie sklandytuvo avariją šeimą užgriuvo nežmonišku slėgiu. Žuvus sutuoktiniui, kambaryje, kur mažiausia smulkmena priminė ką tik gyvenusį žmogų, Danutė, sako, negalėjusi tverti. Anuometinius išgyvenimus įvardija trumpai: išprotėjimas. Geliantį netekties skausmą bei slegiančias mintis malšinusi alinamu darbu. „Augo pas mus tokios didelės vyšnios. Pati viena jas nupjoviau, o kelmus išroviau savomis rankomis“, – kraupius prisiminimus rikiuoja lakūno našlė. 
 Danutė ir Vilius „susirašė“ Sibire. „Vilius užsispyrė ir viskas“, – prisimena moteris. – „Sakiau jam: jeigu būsi lakūnas, nesiženysiu. Ramino, kad nebus, bet kur tau! Jam tas skraidymas kraujyje buvo. Viliaus mama jauna žuvo. Jį gi sesuo užaugino… Taigi paliko mane su žindomu kūdikiu ant rankų ir išskrido mėnesiui į Kalugą mokytis lakūnu. Nusprendė būdamas Maskvoje, kažkokiame susirinkime. Man tik laišką parašė, kad išvažiuoja… Visą gyvenimą sunkiai dirbau, dažniausiai viena rūpinausi vaikais, namais – Viliui labiausiai skraidyti rūpėjo. Lėktuvai buvo jo gyvenimas, jo didžioji svajonė. O šiaip doras vyras buvo: negėrė, nerūkė, pas svetimas nėjo. Ir biržiečiai Vilių labai mylėjo, gerbė.“ 
 Vakarop mažame, jaukiame, švara tviskančiame p. Danutės salionėlyje prisėdame pavartyti nuotraukų albumų. Fotografijose užfiksuoti tremties šiokiadieniai ir šventadieniai, Paštukų šeimyna, Danutė su vyru ir jųdviejų pirmagimiu Petriuku, su Viliaus sesers Palmyros šeima Mikaliuose. Moters veidas vėl pragiedrėja. P. Danutė laiminga, kad jos mylimi tėveliai gyvi pargrįžo į tėvynę. Kad Lietuvai atkūrus nepriklausomybę iš Sibiro pavyko parsigabenti bei gražiai, su iškilmėmis Lietuvoje perlaidoti Viliaus tėvuko palaikus. 
 Žvelgiant į spalvotas, jaukias, su metais vis gausėjančios Juodgudžių šeimos kartų bendrystės akimirkas, regis, tų baisybių p. Danutės gyvenime nė nebuvo – du it mūrai tvirti sūnūs, dailios marčios, gražiai nuaugę vaikaičiai, spėriai aukštyn stybstančios anūkės, proanūkis. D. Juodgudienės sūnūs seniai turi susikūrę savo gyvenimus, kurių įprastinės tėkmės smulkiomis bėdomis moteris stengiasi netrikdyti. Tačiau motinai vaikai, maži ar suaugę, – rūpestis iki gyvenimo pabaigos. 
 Akims besiganant po tvarkingą, darbščių p. Danutės rankų iki smulkmenų išpuoselėtą namo aplinką akivaizdu, kad dykinėti moters neįpratino net garbus amžius. Šit skrupulingai išpurentas, apsėtas, apsodintas žemės rėželis. Savo eilės laukia malkų krūva. Kaimynė per tvorą, žiūrėk, porą kelmų jurginų kelia. Pievelėje, šalia vaikų dovanoto fontano, kiekvieną saulėtą rytą moteris stato, o vakare į vidų gabena simpatingą gandrą. „Visi gal mes tokie – vis mums kažko reikia, vis mažai. Be darbo jaučiuosi kaip beprotė“, – sako p. Danutė. 
   
  Nuotraukoje: Iki smulkmenų išpuoselėta Danutės Juodgudienės namo aplinka liudija, kad dykinėti moters neįpratino ir garbus amžius.  
     
  Related Posts:    Šiurpią avariją išgyvenusi Mia: „Labiausiai bijojau…    Penktąjį sezoną laida „Gyvenimas yra gražus“…    Viešumos vengiantis Ramūnas Rudokas: „Aš pagaliau…    Rolandas ir Laima Paksai: „Dabar – gražiausi mūsų…    Laidoje „Gyvenimas“ – išskirtinis Rūtos Meilutytės…     The post  Ekstremaliausias išlikimo „šou“ – gyvenimas  appeared first on  AINA .