Švietimo skauduliai Buvusios valdžios mums paliktos problemos vienodai svarbios ir skaudžios. Švietimo baruose dirbantieji ypatingai jaučia tautos dvasios eroziją. Skaudžiausias problemos: mažėjantis gimstamumas, alkoholizmas, neraštingumas, nepasitikėjimas, netikėjimas ateitimi, nenoras gyventi savo valstybėje. Švietimas turėtų užimti pamatinę vietą  valstybės veiklos ideologijoje. Pagrindiniai tikslai, į kuriuos turėtų būti orientuojama visuomenė yra: žinių visuomenė, žinių ekonomika, šiuolaikiška valstybė. Tokiai valstybei kurti reikia esminės pertvarkos visoje švietimo sistemoje. Deja, švietimas yra tik deklaruojamas, bet nėra tikras valstybės politikos prioritetas. Ko mes einame į mokyklą? Klausimas atrodo paprastas. Atsakytume, kad mokytis, visapusiškai lavintis, padedant mokytojų. Deja, kuo toliau, tuo labiau mokykla panašėja į savotišką prieglaudą, kurioje malonu susitikti su draugais, nemažai dalis mokinių čia tikisi pavalgyti. Daugelyje mokyklų pašlijusi mokinių drausmė kuria nebaudžiamumo atmosferą. Tai kelia grėsmę pačių mokinių saugumui, griauna ugdymo procesą ir sunkina mokytojų darbą.  O ką daryti tiems, kurie nusiteikę mokytis, trokšta mokslo žinių, nori lavinti savo asmenybę. Dažnai jie turi kentėti klasės draugų patyčias, trukdymus net per pamokas… Mokytojai nutolę nuo ugdymo turinio įgyvendinimo skuba stropiai pildyti krūvas popierių, nuo kurių priklausys jų tolesnė ateitis: atestacija, auditas, savianalizė ir kt. Vis mažiau laiko lieka konkrečiam darbui su mokiniais. Kaip miražas sklando svarbūs švietimo tikslai.  Pamokose menkai ugdoma mokinio asmenybė , neskatinamos jų fizinės ir protinės, psichinės ir kitokios galios. Atrodo, kad žinių prikrovimas į mokinių galvas yra didysis švietimo tikslas. Kur kas svarbiau atrodo priemonių tiems tikslams įgyvendinimas . Vos ne kasmet ginčijamasi, kiek abiturientai laikys brandos egzaminų. Ar jie bus valstybiniai ar mokykliniai. Kokius egzaminus laikyti? Tarsi tai būtų loterija. Valstybei gi reikalingi atsakingam gyvenimui parengti jauni žmonės , turintys aiškią ateities viziją. Kai jos nemato, renkasi artimus ar tolimus užsienius… Mokytojų kolektyvai beviltiškai sensta . Vyresnioji mokytojų karta dirba nelengvomis sąlygomis. Jai nėra lengva persiorientuoti dirbti naujomis sąlygomis. Gyvename veikiami demokratinio gyvenimo iššūkių. Situacija yra dramatiška.   Tarsi gelbėjimo ratas bandoma pritraukti į mokyklą ne specialistus, net jaunus, pedagoginiam darbui neparuoštus vyresnių kursų studentus. Man tai primena sunkius pokario metus, kai taip pat trūko mokytojų, dirbo, kas netingėjo dirbti su jaunimu. Šiandien kalbėti apie ugdymo kokybę darosi populiaru, bet nuo to ji ne gerėja. Atvirkščiai, kasmet  smunka. Akivaizdžiai smukęs mokytojo autoritetas ir jo profesijos prestižas.    Ar yra išeitis iš šios apibūdintos  situacijos? Žinoma. Švietimo pertvarkos programa artimiausiems metams turėtų būti orientuojama į tai, kad švietimo sistema yra nedaloma ir jos atskiros dalys turi glaudžiai tarpusavyje sietis. Jos turi būti pakankamai finansuojamos. Švietimas tik popieriuose skelbiamas prioritetine valstybės raidos sritimi.  Dabartinė sunki ekonominė padėtis neleidžia skirti pakankamo dėmesio visoms švietimo sritims. Iš vidurinio ugdymo kažkodėl išskiriamos gimnazijos. Bet kuo dėti kitose mokyklose liekantys mokiniai? Ar jiems nereikia kokybiško ugdymo, priežiūros, kad valstybės iškelti tikslai bus įgyvendinti ir mažose kaimo ar rajono mokyklose. Taip gali didėti socialinė atskirtis. Ar to mūsų valstybei reikia? Juk ir dabar ji pakankamai ryški. Mokymosi motyvacijos stokojantiems mokiniams turėtų būti kuriamos įvairios profesinės mokyklos. Bet  dabar egzistuojančios profesinės mokyklos nėra patrauklios jaunimui. Iš esmės reikia didinti  mokytojo autoritetą, kelti profesijos prestižą. Dirbas su jaunimu turi būti valstybinės svarbos uždavinys , kurio įgyvendinimui nereikia gailėti nei lėšų, nei laiko. Investicija į valstybės ateitį gal ne greitai atsipirks, bet kiti kelio nematyti. Mokytojo autoriteto smukimas yra pagrindinė dabartinės mokyklos krizės priežastis. Mokytojo profesija turi tapti prestižine , o tai galima pasiekti tik tada, kai mokytojų gaunami atlyginimai bus taip pat prestižiniai lyginant su kitų profesijų darbuotojų atlyginimais. Tik tuomet į mokyklą ateis pakankamai kokybiškai parengti jauni mokytojai, gebantys ugdyti Lietuvos valstybės ateitį. Ne pirmus metus dirbantiems mokytojams  turi būti kuriama nuolatinio tobulėjimo sistema – vienerių metų kūrybinės atostogos kelti kvalifikaciją, mokytis užsienio kalbų, papildomai kompetencijai įgyti ir kitais profesinio tobulėjimo tikslais. Pagyvenusiems mokytojams valstybė turi sudaryti sąlygas anksčiau- nuo 55 metų išeiti į pensiją, išdirbus ne mažiau kaip 20 metų. Mokytojas įgis teisę, o ne pareigą-  išeiti į pensiją anksčiau, ar dirbti iki senatvės pensijos amžiaus. Tie kurie jausis galintys dirbti, neturėtų būti verčiami palikti mokyklos.  Mokytojų stygiui kompensuoti- mokyklose turėtų atsirasti pakaitiniai mokytojai. Tai žymiai prisidėtų prie ugdymo kokybės užtikrinimo. Labai svarbu aukštųjų mokyklų absolventams suteikti perspektyvą ir parodyti, kad ateityje mokykla bus patraukli , kad jau dabar būtų didinamas mokytojo profesijos patrauklumas ir skatinama į ją orientuotis.    Jauno žmogaus asmenybės ugdymas turi būti dėmesio centre. Jauno žmogaus asmenybę turi ugdyti mokytojas asmenybė . Taigi valstybės ir tautos ateitis mokyklos rankose . Mokyklos valdymas turi būti pertvarkytas tėvų ir mokytojų savivaldos pagrindais . Tik kartu su darna pasižyminčia šeima šiuolaikiška mokykla  bus pajėgi žvelgti į valstybės ir tautos ateitį.   2008-09-16 Juozas Brazauskas, istorijos mokytojas ekspertas, Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazija, Related Posts: Teatro vidinis gyvenimas sudomino Seimą Panevėžyje mokslo metų pradžia – rugsėjo 2-ąją Premjeras sveikino geriausius 2013 m. mokytojus Nacionalinį diktantą rašė 50 panevėžiečių A. Butkevičiaus Vyriausybė taiso „muravjoviškos“… The post Švietimo skauduliai appeared first on AINA .